2011 m. balandžio 25 d., pirmadienis

Trečiasis Maskvos paktas – branduolinis?



Europa tikisi, laukia permainų sustingusi, kad visgi 2017 metais jau tikrai pagaliau bus atidarytas V.Čerčilio archyvas. Pamažu bliukšta ne tik Rytų, bet ir Vakarų sukurpta Antrojo pasaulinio karo istorijos versija. Tai bus ne mažesnis istoriografijos ir politikos Cunamis po Gamtos ir technikos tragedijos Japonijoje ar Černobilyje, nebent jis, archyvas, bus benešant susprogdintas arba kitaip netyčia sunaikintas, o gal nepataisomai užlietas Rašalo Cunamiu. Kol mes laukiame Čerčilio archyvo atidarymo, mūsų pašonėje jau pradėtos statyti naujos Rusijos atominės elektrinės – bombos Rytprūsiuose ir Baltarusijoje, neatsižvelgiant nei į Černobilio katastrofą, nei į Fukušimą ir į jų aukas bei milžinišką žalą, o tai rodo ne ką kitką, o matomai esantį sudarytą dar vieną Maskvos paktą. Taigi logiškai mąstant galima spėti jau esantį ir Trečiąjį Maskvos paktą – branduolinį. Todėl netiesa, kad tik A.Lukašenka yra paskutinis Europos diktatorius, kai yra kur kas stipresnių ir didesnių diktatorių ir auksaburnių demagogų, o jis tik kietas vyrukas, ypatingas sraigtelis tarp viešai žiniasklaidoje neįvardijamų Europos diktatorių. Daug ženklų ir požymių jau seniai rodo, kad Lietuvos žiniasklaida, valdančioji politikos ir verslo klasė, stambusis kapitalas, stambusis verslas yra suaugę į Neosovietinę Oligarchiją ir vienaip ar kitaip pajungti panslavistinei Rusijos įtakai ir jos kontrolei. Trečiąjį branduolinį Maskvos planą galėtų pakoreguoti nebent įvykusi atominė Fukušimos katastrofa Japonijoje, bet kažin ar pavyks. Iš žmonijos nelaimių ir istorijos gi nesimokoma. Realiai galima pamanyti, kad atominės elektrinės kaip branduolinis ginklas, leisiąs nukenksminti Čerčilio archyvą ir pagaliau galutinai išspręsti lietuvių klausimą – neleisti paneigti didžiojo Riuriko mito, kad Prūsija yra Rusijos teisėtai paveldėta teritorija. Ne šiaip sau gi Ivanas IV demagogiškai sugalvojo savo kilmę iš Prūso – pirmojo Prūsijos (dabar Kaliningrado srities ir daugiau) žemių valdovo ir paskleidė tą legendą ir mitą tamsiosioms masėms. Lietuva sustingo belaukdama branduolinės audros, ateities Branduolinio Cunamio, o Europa – Čerčilio archyvo paviešinimo. Yra žinoma, bet nenorima pripažinti, kad ikikariniame laikotarpyje Churchill ir Stalin vedė intensyvias derybas apie bendradarbiavimą būsimame ir suplanuotame kare prieš Vokietiją jau nuo 1939 metų balandžio mėnesio. Berods, tų metų liepą buvo susitarta, kai Vokietija pradės karą prieš Lenkiją dėl Lenkų koridoriaus, nes derybos niekaip nedavė jokių teigiamų poslinkių vokiečių manymu, kartu su sovietų Rusija iš kitos pusės, Vakarai, Britanija ir Prancūzija, karą paskelbs tik Vokietijai, bet ne Sovietų Sąjungai(Stalino Rusijai). Pats Hitleris vylėsi 1939 metais gražiai susitarti su Lenkija dėl Dancigo ir leidimo tiesti greitkelį iš Berlyno į Karaliaučių per Lenkų koridorių. Ir pasirašyti abiems pusėms naudingą politinę – ekonominę sutartį, sudarant tokią bendriją, nukreiptą prieš amžinąją Rusijos ekspansiją į Vakarus. Bet Lenkija tyčia pabrėžtinai pradėjo derybas dėl prekybos ir draugystės sutarties su Stalino Rusija, nesuvokdama, kad Rusijai žūt būt reikia pradėti karą Europoje, pasinaudojant Lenkų korta. Atmetusi Vokietijos siūlymus ir pradėjusi koketuoti su Stalinu Lenkija įsiutino Vokietiją, kuri 1939 metais kovo 21 dieną vėl pasikvietė Lenkijos pasiuntinį ir išplūdo, kad reikalai nejuda į priekį, o išdavikiškai deramasi su Rusija prieš Vokietiją. Žinome, kad 1939m. rugpjūčio 23 d. buvo pasirašytas pirmasis Maskvos paktas pavadintas Molotovo-Ribbentrop‘o sutartimi su papildomais slaptais protokolais dėl įtakų pasidalijimo, kas visgi tiesiogiai nereiškė Baltijos šalių ir Suomijos nukariavimo, o tik strateginių karinių bazių įsteigimą tose šalyse karo atveju. Įdomi detalė, kad ant įtakų pasidalijimo žemėlapio pasirašė pats Stalinas virš Ribbentrop‘o parašo, nebūdamas valstybės vadovu, o tik partijos Generaliniu sekretoriumi, kurio parašo plotis  58cm. Psichologiškai tai labai daug pasako, beveik viską. Ir plačiosioms masėms yra nežinoma, pakol kas slepiama, kad jau po pusantro mėnesio sekė antrasis Maskvos paktas, 1939m. spalio 15d. sutartis tarp Stalino ir Čerčilio(sąjunginių pajėgų), kurios tikslas buvo karinis ir ekonominis Vokietijos sugriovimas. Taip senasis Čerčilio planas, reikalaujantis veiksmų Skandinavijoje buvo patvirtintas, todėl  Žiemos karas dėl Suomijos nukariavimo buvos sustabdytas ne dėl Stalino baimės, kad Suomiją parems Vakarų sąjungininkai, o dėl  Hitlerio edikto(įsakymo), pasiųsto Stalinui, kad nutrauktų karą Suomijoje, kitaip Vokietija bombarduos Rusijos karinius junginius ir kariaus Suomijos pusėje. Ta proga Suomijos maršalas Mannerheim‘as gavo gavo pilną Hitlerio informaciją apie jo ediktą ir Vakarų sąjungininkų ir Stalino bendro plano, į kurį buvo įtraukta Suomijos okupacija, kopijas. Vakarų sąjungininkai žaidė dvigubus žaidimus su Suomija, O Rusija su Vokietija ir Vakarais. Jau logiškai pagrįstai galima manyti, kad iš tiesų Vakarai rengėsi nukariauti Švediją ir Norvegiją, prisidengę pagalba Suomijai, bet tam, visa tai nujausdama, pasipriešino Švedija – nepraleido ekspedicinio korpuso į Suomiją. Todėl pačią Suomiją nukariauja tik Rusija – atplėšia dalį jos teritorijos. Taip Skandinavija paverčiama fronto linija prieš Vokietiją. Taip mano ne tik vienas Erkki Hautamäki, kad Čerčilis su savo sąjungininkais pardavė Suomiją ir Baltijos šalis Stalino Rusijai, bet ir daugiau garbingų istorikų ir šiaip praeities įvykių tyrinėtojų. Stalinas vienu metu žaidė dvi sąjungas – su Vokietija ir su Vakarais. Norėjo susilpninti Britaniją, Prancūziją ir Vokietiją tarpusavio kare, kad vėliau galėtų nukariauti visą Europą.
Ir dabar politkorektikos politrukai ir apžvalgininkai mums begėdiškai aiškina ir meluoja nemirksėdami, kad totalus melas, Niurnbergo farsas, Černobilis ir dabartinė Lietuvos realybė mažiau pavojingi nei Lietuvos vadinamieji radikalai. Užrakinta tiesa po devyniais užraktais geriau už Kovo  11-osios eitynes Vilniuje. Antrasis pasaulinis karas turi daugiau savo baisybių ir genocidų, karo nusikaltimų kūrėjų ir organizatorių nei viešai yra įvardijama. Juos tebesaugo nusikalstamų paslapčių įstatymai, jėga ir žmonių bukumas, žmonių naivumas, aklas tikėjimas melaginga propaganda. Kita vertus, dabarties jaunimo ir ateities kartų jau turėtų nebeįtikinti melagingos versijos ir pramanai. Juk žinoma, kad Stalinas ne tik pirko naujausią mechaninę ginkluotę iš Vokietijos, bet ir gavo iš JAV didžiulį kiekį medžiagų, reikalingų karui su Vokietija pagal Lend – lease‘ą be jokios apskaitos. Žinoma, kad Švedijos neleidimas Stalino Rusijos sąjungininkams keltis per Švediją iš dalies apsaugojo Suomiją nuo pilnos okupacijos. Slaptasis Stalino – Čerčilio susitarimas leido okupuoti Skandinaviją ir Baltijos šalis, nors buvo ir skyrius apie tai, kad vėliau okupuotas teritorijas reiks vėl grąžinti, kai ateis taikos metas – suteikti joms Nepriklausomybę. Ne tik Stalino Rusijos sąjungininkai  nuginklavo Vokietijos technikos stebuklą „Engimą“, bet ir patys sąjungininkai taip pat yra ne kartą istoriškai įkliuvę dėl agresyvių savo planų ir negerų ateities ne tik ketinimų, bet ir dėl suplanuotų konkrečių Tarptautinės teisės pažeidimų, agresijos planų, karo rengimo ir konkrečių nusikaltimų – agresijos. Reikia imti domėn ne tik „mechanines bombas“, bet ir „dokumentines bombas“ taip pat . Bombas – sutartis ir jų slaptuosius priedus, slaptuosius protokolus. Niekam nebe paslaptis, kad 1940m. vasario 9d. vokiečių buvo nutupdytas Stalino generalinis pasiuntinys, skraidinęs Čerčilio karo planus Stalino Rusijai ir Vokietija gavo tikslų Stalino sąjungininkų karo veiksmų ir puolimo keliais frontais planus, kurie privertė Vokietiją pradėti preventyvinį puolimą Norvegijoje. Kas gali paneigti galimybę, kad amerikiečiai tyčia ar per nesusipratimą pamušė paskutinį Vokietijos lėktuvą, palikusį Berlyną su A.Hitlerio slaptuoju archyvu, kuris būtų galėjęs apsunkinti Niurnbergo proceso darbą ir būtų padėjęs sumažinti dirbtinį farsą, nors vokiečiams nebuvo leista Nürnberg‘e naudoti slaptus Čerčilio – Stalino dokumentus – pateikti juos tarptautiniams prokurorams.
Būsimas XXI amžiaus klausimas, kodėl Vakarų valstybės norėjo sunaikinti Vokietiją labiau nei Blogio imperiją(Stalino Rusiją) lieka atviras ir smalsumą žadinantis aštrus pipiras? Ar būtinai reikia siekti sužlugdyti bet kokią kylančią ar atsikuriančią valstybę kaip Lietuvą? Kai karo išvakarėse Berlynas ne kartą siūlė Lietuvai atsiimti Vilnių, tačiau Lietuvos vyriausybė, pritariant ir opozicijai, elgdamasi humaniškai Lenkijos atžvilgiu skelbė šalies neutralumą, patirdama labai didelį ir negarbingą Britanijos ir Prancūzijos spaudimą, kad tik Lietuva neitų į Vilnių. Britų pasiuntinys Kaune Thomas Prestonas netgi turėjo parengtą cinišką karo paskelbimo Lietuvai notą, jei Lietuva bandys jėga susigrąžinti Vilnių. Ar tai moralu ir atitinka Tarptautinės teisės normas? Negi Lietuvos valstybė ir iš kažkur atsiradę lietuviai lenkams ir jų sąjunginiams tik nemalonus nesusipratimas? Beje, patys lenkai Lenkijos ultimatumo išvakarėse tarėsi su vokiečiais, ar jie sutiktų mainais į Danzig‘o koridorių Lietuvą perleisti Lenkijai, bet apsiribota tuo, kad lenkai pripažįsta vokiečių interesus Klaipėdoje ir pasveikintų Vokietiją ją atplėšus nuo Lietuvos. Pagaliau karo ir civilinio gyvenimo aukų skaičiai vienoje ir kitoje pusėje irgi yra ne mažiau svarbūs ir iškalbingi. Vakarams Vokietija buvo didesnis blogis nei Stalino Rusija, nors aukų skaičius sako visai ką kitą. Baltijos šalys taip pat joms tik priedelis prie blogio kartu su Ukraina. Manau, kad pirmiausia viršų ėmė Vakarų ekonominis – karinis įtakos pasaulyje aspektas. Churchill‘io ir Roosevelt‘o atsakymas trumpas – Vokietija jiems buvo pavojingesnė ekonominiu ir kariniu aspektu nei Rusija. Karas leido JAV ir Rusijai tapti pasaulio super galybėmis. Karas net kartais pavadinamas – „Geru karu“(A Good War). Taip galvojant ir atominė energetika ir jos katastrofos geresnės nei šiaip Baltijos valstybės ir Ukraina. Apsišaukėliai liberalai kartu su apsišaukėliais Žmogaus teisių gynėjais, ginančiais labiau išrinktuosius, kilminguosius ir besikompromituojančią valdančiąją klasę Europoje, siekia visai ne liberalių, o gudriai užmaskuotų totalitarinių, diktatūrinių dalykų informacijos, politikos, istorijos, švietimo ir mokymo srityse, dalykuose, kurie formuoja visuomeninę nuomonę, mentalitetą, charakterį, žinojimą ir išmanymą, gaudimąsi pasaulio reikaluose. Rusiškasis, lenkiškasis, sionistiškasis elementas istoriografijoje remiasi vyresniojo brolio sindromu ir ypatinga misija pasaulyje – mesianizmo ideologijos pasenusiomis dogmomis. Apie „Bendrus Europos namus“  kalbėjo L.Brežnevas, vėliau estafetę perėmė Gorbačiovas besvajodamas apie kažkokią Didžiąją Europą, apimančią visą Žemės planetą, kur neskaitlingos tautos turėtų kažkaip išnykti, susilieti ir netrukdyti vykdyti pasaulinės misijos – mesianizmo programos, paremtos vieninga buvusių Stalino Rusijos sąjungininkų(nugalėtojų) istorine schema. Vakarai negali prisipažinti klydę ir peržiūrėti Europos istorijos versiją, sukuriant tikroviškesnę Europos problemų istoriją. Ypač dabar, kai atsiskleidžia Antrojo pasaulinio karo realybė visame gražume, niekingume, nežmoniškume, karo ir civilinio gyvenimo nusikaltimuose ir išdavystėse, kuri prieštarauja sąjungininkų jėga ir farsu primestoje sąjungininkų istorijos versijai ir schemos mitams bei fantazijai. Nesolidžiai atrodo Vakarų šalys toliau atmesdamos Baltijos šalis, kaip susitepusias nacionalsocializmu ir karo nusikaltimuose – Holocaust‘e. Kaip kolaboravusios su vokiečiais prieš sąjungininkus, o ne su Stalino Rusijos sąjungininkais prieš Vokietiją ir dalyvavusias žydų žudyme – genocide. Niekas negina karo nusikaltėlių, bet aukų būta abiejose pusėse ir nemažų, o kur kas daugiau būtent Stalino Rusijos pusėje. Slovakai, kroatai, Baltijos šalys ir ukrainiečiai pasmerkti, beje, kurių gyventojų per karą žuvo daugiausia – daugiau nei rusų, o lenkus laikyti amžinais šaunuoliais ir geradariais, kurių teises dabar lietuviai pažeidinėja Vilniaus krašte. Tai labai nesąžininga ir neteisinga. Šešiasdešimt metų istorikų požiūris į XX amžių buvo vienašališkas, o tarptautiniai teismai šališki ir neobjektyvūs. Vienašališki buvo ir pateikiami dokumentai, kurių dėka buvo priiminėjami šališki, netikslūs, alogiški sprendimai. Negi vienašališki bus ir sprendimai dėl dabar kuriamo Branduolinio Cunamio Lietuvos pasienyje?

Istorija ir politika turi kardinaliai pasikeisti – tiesa privalo būti atskleista vienareikšmiškai. Mes neprivalome žūti, kaip kad privalėjo žūti Vokietija(Theodore N. Kaufman: Germany must perish!), bet nežuvo, todėl mes irgi turime vilties nežūti ir išlikti. Taip mano ne tik  Erkki Hautamäki(„Suomi myrskyn silmässä“- „Finland in the Eye of a Storm“), bet ir nesubabkėję Lietuvos piliečiai ir nevienakiaušiai Lietuvos istorikai. Naujoji Europa yra pasirengusi svarstyti šiuos Europai aktualius praeities, dabarties ir ateities klausimus ir demaskuoti didžiausią XX amžiaus farsą ir melagystes – panaikinti melo propagandos pasekmes. Iš naujo parašyti Baltijos šalių ir jos žmonių istoriją, kad būtų išvengta mūsų galutinio sprendimo, kurį, galima pamanyti, sugalvojo negeros jėgos pasaulyje. Ne geresnės jėgos šmeižia ir Kovo 11-osios eitynes Vilniuje, kurių, anot nedesovietizuotų Lietuvos intelektualų, nebegali Vakarų pasaulis sau leisti. Lietuva jau turi nemalonų, išdavikišką precedentą, kai Lietuvos politinis elitas ir žiniasklaida prasnaudė, neinformavo apie 1940 metų okupaciją. Elitas, politinė klasė ir verslo magnatai apsimeta, kad nieko rimto nevyksta ir dabar – tik kasmetinės Kovo 11-osios eitynės, kad Lietuvos informacinę erdvę ir verslą užvaldo Rytų kaimynas. Greitai randama reikiamas melo propagandos metodas nuraminti Lietuvos žmones dėl Putino Rusijos planų -  pastatyti atomines elektrines – bombas Rytų Prūsijos pasienyje su Lietuva ir Baltarusijos Lietuvos pasienyje ir taip ne tik, bet ir sugriauti lietuvių psichiką, skatinti beprotystę ir savižudybes. Lietuva taps nebe patraukli ir bus suduotas milžiniškas smūgis lietuvių sveikatai ir, žinoma, ekonomikai. Reaktoriai bus veikiančios bombos,  bet vis vien eilinių, niekaip nedegraduojančių pagal neosovietų planą, piliečių patriotizmas bus labiau pavojingas. Eiliniai piliečiai neturi teisės save vadinti patriotais, tik neosovietinio elito atrinkti ir patikrinti žmonės gali save tokiais laikyti. Neosovietinė inteligentija leidžia sau nustatinėti kas tinkamas į patriotus, o kas ne. Negi vien tik didžiųjų šalių šovinizmas ir radikalus nacionalizmas, ekspansijos psichozė, melas, naftos ir dujų guru valdo mus?

P.S. Karaliaučius, Rytprūsiai, Königsberg‘as, Mažoji Lietuva: atviras ir ateityje neišvengiamai spręstinas dalykas ir plius dar atominė elektrinė, kad pasitraukiant aplink nieko gyvo nebeliktų –  būtų įvykdytas galutinis lietuvių sprendimas čia ir amžiams. Taigi Rytprūsiai de jure ir de facto. De facto – tai Rusijos neteisėtas karo grobis ir baisų genocidą patyręs kraštas, aneksuotas kartu su Tuva. Karo laimėtojų Potsdame sprendimas perduoti šį kraštą Rusijai nėra galutinis ir neterminuotas – tai ne besąlygiškas tarptautinis pripažinimas, kad tai Rusijos teritorija. Hm, tada gi tą kraštą kaip karo grobį laikė visa Sovietų Sąjunga, o dabar tik Rusija, kuri negali jį viena paveldėti be kvailų jos pareiškimų „amžiams mūsų“. Žinome, juk Potsdamo konferencija vyko nuo 1945m. liepos 17d. iki rugpjūčio 2d. ir turime jos tarptautinį dokumentą – Potsdamo konferencijs deklaraciją, kuri nėra įstatymas ir ne konvencija, ne tarptautinė sutartis. Potsdamo deklaracija nėra ratifikuota jokios šalies ir neapsvarstyta jokiuose parlamentuose. Po šia deklaracija yra trijų asmenų parašai ir dalyvavusių delegacijų sąrašai. Žinome, kad lenkai dar prieš Potsdamo konferenciją klykė, kad visos baltų žemės – Rytų Prūsija atitektų jiems. Taigi Potsdamo deklaracija ir joje parašytas spendimo teisinis turinys, einantis 6 straipsniu apie Karaliaučiaus kraštą ir miestą, kuris neatiduodamas lenkams, bet atiduodamas laikinai valdyti SSRS iki galutinio teritorinių klausimo sprendimo – Taikos sutarties arba taikos sureguliavimo, verčiant taip terminą „Peace settlement“. Rusiškas vertimas atrodo šitaip: „pri predstojaščem mirnom uregulirovanii“(„Kai vyks būsimas taikos sureguliavimas“). Taigi Sovietų sąjungos pasiūlymas virsta pačios konferencijos pasiūlymu ateičiai. Jį lydį dviejų didžiųjų šalių pažadas tą pasiūlymą remti. Pažadas liko neištesėtas ir 1990m. rugsėjo 12d. Galutinio sureguliavimo sutartyje, šešių valstybių(4 plius2) konferencijoje dėl Vokietijos suvienijimo, kurioje dabartinė Vokietija atsižadėjo žemių už jos mažesnių dabartinių ribų, bet Karaliaučiaus kraštas taip ir liko niekam teisiškai neperduotas, nes buvo „ostavlen pod upravlenijem SSRS, o dabar gi nėra jokios SSRS. Klausimas lieka neišspręstas, nes nebuvo Taikos konferencijos sudarant Taikos sutartį. Potsdamo sprendimas ne galutinis, o tik laikinas, bet de facto reiškia žiaurų šio krašto gyventojų lietuvių ir vokiečių išnaikinimą – genocidą. Problemos sprendimas yra gan pavojingas dabartiniai lietuvių tautai, nes vokiečiai ateity gali mus „padovanoti“ Rusijai už Rytų Prūsiją arba visai šį kraštą paversti dykra po tyčia sukeltos avarijos atominėje elektrinėje. Rusija nenuspėjama ir protu nesuvokiama – tik iracionalia filosofija, iracionalia logika, jei tokia išvis yra. Net Vilniaus rusai, valkatos, prostitutės ir milijonieriai bei Vilniaus rusų mafija, manau, ir Klaipėdos taip pat buityje aiškina, kad Karaliaučiaus žemė esanti amžina rusų žemė nuo neatmenamų laikų. Už Potsdamo aferą atsakomybę neša Britanija ir Rusija, bet yra ir prošvaisčių, kad paliktas rezervas dokumente, kad tai tik laikinas sprendimas iki Taikos sutarties. Sprendime dar egzistavo ir Lietuvos valstybė, Lietuvos sąvoką – Lietuvos sienos. Prie Lietuvos buvo glaudžiama sovietams neteisėtai pavedama teritorija, Stalinui turint omenyje, kad visa Lietuva bus Vieningoji Rusija, o čia tik žaidimai su Britanija ir JAV. Taigi pagrindine problemos esme lieka suverenitetas. Kas yra suverenas Rytprūsiams? Tokio suvereno nėr! Dabartinė galiojanti Vokietijos susivienijimo sutartis, kurią tik Rusija bando interpretuoti kaip galutinį sprendimą, iš tikro nėra Taikos sutartis. Vokietija niekam neperdavė suvereniteto, tik jo atsisakė. Tai aiškiai užfiksuota ir JAV Kongrese 1995 metais, kad suverenitetas nebuvo perduotas Sovietų Sąjungai, todėl negali būti pasisavintas vienašališku pareiškimu. Dabar rusai aiškina, kad Rusijos kariuomenė ten bus tol, kol apskritai egzistuos Rusija, vadinasi, ją reikia sugrąžinti į Maskvos didžiąją kunigaikštiją. Kol Lietuvos valdžia kalba tik Rusijos naudai nieko gero nebus. Prūsija yra ne vien prūsų, bet ir vakarinių lietuvių žemių pavadinimas. Prūsų Lietuvą randame vokiečių enciklopedijose, vokiečių istoriografijoje ir kalbama apie baltišką etninę praeitį. Aišku, yra ir Rusijos Lietuva, bet visumoje gi tik Lietuva ir dviejų dalių – Didžiosios ir Mažosios. Šito mes, lietuviai, niekad neturėtume pamiršti, nesvarbu kokia kalba bekalbėtume kaip savo gimtąja. Problema sunki, opi, juk jei būtų laimėjusi Hitlerio Vokietija – tai netarškėtume apie dvi Lietuvas ir kad mes atsiimsime iš Vokietijos baltų žemes. Tai pavojingas mums patiems dalykas, teturint 2 milijonus nelabai brandžių tautiečių ir Cidziko teisėtą norą, prieš kurį lenkiu galvą, bet jo norai kol kas tokiu būdu nepasiekiami. Mums svarbu pasiekti, kad Rytprūsių ateitis nebūtų sprendžiama be Lietuvos dalyvavimo už jos nugaros. Mes turime daugiau teisių už bet ką dalyvauti tokioje ateities konferencijoje ir pareikšti apie savo prigimtines teises į dalį Rytprūsių. Dabartinis vietovardžių išnaikinimas yra akivaizdus kultūrinis genocidas, kad neliktų žmonių, tautos ir ten kažkada gyvenusių tautų prisiminimo. Ten gyveno prūsai, vokiečiai ir lietuviai. Tai ir turi egzistuoti tarptautinėje politinėje sąmonėje ir pasidalyti tą kraštą turime mes ir vokiečiai taikių, protingu ir sąmoningu būdu. Pragaištingoje jos gyventojams 1945 metų Potsdamo konferencijos dokumentuose, vokiečiams, prūsams ir lietuviams nedalyvaujant, visgi buvo paminėta Lietuva – rašant apie Lietuvos sieną. Kai reikėjo nubrėžti siena Stalino reikalavimu buvo atrėžta dalis nugalėtos Vokietijos valstybės ir perduota ją valdyti Stalino Rusijai vardu SSRS tik iki Taikos sutarties. Čia ir Stalinas, ir Čerčilis, ir Trumenas pripažino, kad yra tokia Lietuva ir turi ji savo sieną. Rusija tebėra mums, Europai mįslė ir nuolatinis pavojus – atominė grėsmė.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą