2010 m. lapkričio 17 d., trečiadienis

Dvi išdavystės vienoje Maksimoje

    
        Dvi išdavystės vienoje maksimoje(Maxima) arba dvi iš anksto tobulai suplanuotos išdavystės vienoje „Brazauskas House“ politikoje buvo tarsi atviro Maskvos politinio kodo visuomeninė - algebrinė manipuliacija logika, leidusios nepriekaištingai atlikti Lietuvių liaudžiai nesuprantamų simbolinių išraiškų manipuliaciją, jų diferencijavimą ir integravimą Rusijos politinės doktrinos naudai - apgauti lietuvius. Šita išdavystės maxima, išskleidusi CK interesus kaip Teiloro eilutėje ar Laplaso transformacijoje, pasiekė puikų diferencialinių politinių lygčių išsprendimą. Tokios išdavystės labai tiko ne tik nebrandžios visuomenės polinomų sprendimui, greitoms manipuliacijoms su vektoriais ir nulėpausiais, bet ir užtikrintai laimėti CK Pirmajam sekretoriui A.M. Brazauskui Prezidento rinkimus. „Brazauskas House“, puikiai manipuliuodamas ekonomikos resursais ir  matematinėms - politinėms matricomis, kitomis efektyviomis machinacijomis ir nekasdieniškomis politinėmis operacijomis bei tenzoriais dviejuose LR Prezidento rinkimų įkarščiuose(dviejuose tyčiniuose prezidento rinkimų štabų vadovų pabėgimuose), pasiekė savo - nei S.Lozoraitis, nei V.Landsbergis nebuvo išrinkti LR Prezidentais, nors abu buvo labiausiai to verti.  Tai buvo iš anksto gerai suplanuota ir efektyviai panaudota tobula dviejų išdavysčių mašima, politinės algebros sistema, kuri buvo sukurta Kremliuje dar Gorbačiovo „Perestrojkos ir viešumo“ laikais in Moscow Institute of SSKP CK of Political Technology. Tai ką aš čia parašiau yra grynoji nesąmonė pagal maksimos apibrėžimą, yra humoras – pilstymas iš tuščio į kiaurą, kai tikroji maxima yra tik atvirojo kodo kompiuterinė sistema, skirta simbolinių išraiškų manipuliacijai, diferencijavimui, integravimui ir išskleidimui Teiloro eilute arba Laplaso transformacijomis, skirta tik diferencialinių lygčių sprendimui, polinomų sprendimui ir manipuliacijoms su vektoriais, matricomis, cenzoriais, o aš tai humoristiškai pritaikiau šiandieninės manipuliacinės politikos sistemos paryškinimui ir kitoms apgaulėms paaiškinti, suvokiant, kad Lietuvos politinės, socialinės ir ekonominės sistemos patyrė nesėkmę.

        Ir iš tiesų 1993 metais S.Lozoraičio rinkimų štabui vadovavęs JAV administracijos aplinkosaugos pareigūnas V.Adamkus, garsėjęs itin „žiauriomis akcijomis“ prieš Minesotos valstijos Raudonojo ežero rezervato indėnus odžibvus ir oneidus, kuriems V.Adamkaus vandens valymo įrenginiai trukdė žvejoti, gėdingai, pabėgo iš Lietuvos ir štabo vadovo pareigų. Šitas poelgis tolygus išdavystei ir amžinai negarbei. Pabėgimo priežastys oficialiai vienų istorikų tyčia dar neatskleistos, kiti - bijo. Teks palaukti dešimtmetį veną, kitą, kol bus viešai įvardintos priežastys ir išdavystės. Korumpuota, susikompromitavusi ir prorusiška teisėsauga šito padaryti negali. Iš istorinės patirties akivaizdu, kad jam buvo iš KGB gerai pagrasinta arba pažadėta. Sakykim, ateityje pažadėtas LR Prezidento postas už padėjimą LKP CK Pirmajam sekretoriui tapti LR Prezidentu ir Prichvatizacijos viršininku. Neįtikėtina, kad V.Adamkus, tik pajutęs, kad pasirinko ne tą kandidatą, gėdingai spruko, dingo iš Lietuvos net nesulaukęs rinkimų dienos. Neįtikėtini ir V.Andriukaičio  svaičiojimai ir atvira demagogija, kad „inkognito“ (slapčia nuo savo amerikiečių viršininkų) Lietuvos prezidento rinkimų kampanijoje dalyvavusį V.Adamkų apskundė prezidentines svajones irgi puoselėjęs išeivijos veikėjas daktaras Kazys Bobelis. Tiek Adamkus, tiek Bobelis simpatizavo Brazausko buvusiam CK, o vėliau LDDP ir LSDP. Pats nunuodytasis Vilties Prezidentas S.Lozoraitis savo rėmėjams ne kartą aiškino, kad  „JAV ambasada jokių pažeidimų nematanti, o V. Adamkus išvyko todėl, kad  nenueitų vėjais pigesnis, iš anksto numatytai datai įsigytas lėktuvo bilietas“. Tai absoliuti nesąmonė. Priežastys kur kas kraupesnės ir baisesnės, kurias kol kas tebedengia akivaizdi ir vieša paslaptis. Lygiai taip pat pasielgė ir V.Landsbergio rinkimų štabo vadovas R.Pleikys, lemiamu ir labai atsakingu momentu pabėgęs iš rinkimų štabo vadovo pareigų. Kas jį labiau įtakojo, KGB, KGB rezervas ar Wall Street‘as tebelieka neaišku. Abiejų štabų vadovų poelgiai identiški, tapatūs. Tas pats stilius, tas pats braižas – suplanuota išdavystė ir lemiamas pakenkimas kandidatams į Prezidento postą rinkimų įkarštyje.
      

2010 m. lapkričio 16 d., antradienis

Ar man dar liko?



S.Šaltenis: Ar man dar liko?
- Liko, liko! - lūpą kreivai sučiaupęs ir tvirtai dantis sukandęs atsiliepė G.Vagnorius.
Kiti linksmai šypsosi:
Pasakyki, Lietuva,
Ar tu mane dar myli?
O tujen vis kažkodėl tyli!..
- Na, vyrai, ar ne per daug aukštai užlipote? - susimąstė Stasiškis
- Išmanai demagogiją, žinai kelią, - nusišypso Vidžiūnas
- Jūs čia galite galvoti ką norite ir vaipytis kaip norite, bet aš tai „dielo“ davesiu iki galo – profesionaliai sužlugdysiu savo partijos vadovą. Itin svarbiu ir slaptų aukštesnių jėgų pavedimu lemiamu momentu, pačiame rinkimų įkarštyje, dingsiu iš V.Landsbergio prezidento rinkimų štabo vadovo pareigų ir taip sužlugdysiu šitą žmogų ir Lietuvos ateitį, - mąsto sau stikliniu veidu šmaikštuolis R.Pleikys, - mane palaikys abi jėgos. Už mano nugaros Maskva ir Wall Street'as, vadinasi, daug uždirbsiu, bus gerai man, vaikams ir žmonelei!
Dievo avinėlis Kubilius ir Kunevičienė patenkinti tokia būsima eiga nuo "OMON VON" iki "VON, LIETUVA, NESIMAIŠYK PO KOJOMIS! OIČIZNA MUMS DABAR RŪPI, NE ŽEMĖ TĖVYNĖ, MAITINANTI STORUS PILVUS, ANOT MAIRONIO".
Nemato šitie ponai, kad pavojuj Motina - Tėvynė, kad ateina audra iš pietų ir rytų, kad klesti Tėvynėje Valstybinė pedofilija. Dar vakar daugelis mes buvome komjaunuoliai ir klaupėmės CK sekretoriams, kaip dabar "Brazauskas House". Nebesklinda linksmos dainų dainelės aidų aidais, kaip "Atgimimo" sąjūdžio laikais. Dabar per kalnų kalnus, miškais ir laukais atžygiuoja neviltis ir valdžios vyrų kasdienės išdavystės. Nusispjaut mums ant Maironio, Gedimino ir Vilties Prezidento, kai kišenėj babkių vis daugėja ir daugėja, o Lietuva - Tėvynė vis nyksta ir nunyksta. Dabar mums tik "Oičizna" bekvepia, "Perestrojkos" vaikai išsigimę. Žinau, nesuprasit jūs mano minties, mano nuomonės piktos. Sieksit revašo ir galvosite, kaip čia ką dar išdurti, kas dar neišdurtas ir neišdurta. Va, tremtinė Birutė Teodora Visokavičienė – Poderytė visai rami. Ji juk ekonomistė, o ekonomika kartais būna ne mokslas, o gera apgaulė. Jaučiasi saugi šitoje kompanijoje docentė, nes jos vyras įtakingas ir solidus bankininkas, neleis nuskriausti niekad jos – tik Lietuvą. Ji ir socialdemokratė, ir Tėvynės Sąjungos(Lietuvos konservatoriai) ir Nuosaikieji konservatoriai kartu paėmus telpa vienoje asmenybėje, kai vyras toks galingas funkcionierius. Sovietiniu laikotarpiu jos funkcionierius vyras R. Visokavičius vadovavo Statybos bei Pramonės ir statybos bankams. Po nepriklausomybės paskelbimo vadovavo keliems komerciniams bankams, kurie pelningai bankrutavo: „Litimpeks“, Lietuvos akcinis inovacinis bei „Lituanus“ bankas. Bankai dar ne pabaiga, dar Lietuva gyva, dar prisimename Maironį:
"O jūs, kurie taip daug žadėjote
Ir norus skelbėte gražius,
Kur šventą ugnį tą padėjot
Ir tuos sumanymus plačius?"
Kodėl jūs šiandien LR Seime tokie išlepę ir apakę žiovaujat kvailai, kai nuo vergiško darbo išbalę miršta jūsų buvę draugai?

2010 m. lapkričio 7 d., sekmadienis

Antiteisė VU arba "zuikių" medžioklė su varovais

Didysis „zuikių“ gaudymo teismuose ideologas, tas didysis menkų nusikaltėlių medžiotojas ir ideologas įvairiose televizijose ir gudrus gąsdintojas, teisininkas V.Nekrošius galutinai užsižaidė su Oligarchija. Žmonės ir be jo ir jos, neosovietinės oligarchijos, žino, kad be bendro reikalo, be bendros idėjos ir sutarimo, be universalių taisyklių nebus Lietuvos ir jos deramos ateities Europos tėvynių sąjungoje. Bergždžiai stengiasi VU Teisės fakulteto dekanas įsiteikti oligarchijai -  „Brazauskas House“, besivaikydamas jo palankumo. Apsimeta, kad Konstituciniame teisme nėra labai prastos reputacijos teisėjų, kurių šiaip jau normalioje valstybėje negalėtų būti. Tomos Birmontienės praeties žygdarbiai yra tapatūs Tėvynės išdavystei. Toma Birmontienė parašė nusikalstamą disertaciją „Tarybinės milicijos sukūrimas Lietuvoje“ (1989 m.), kurioje rašė, kad „milicininkai ir kitų teisėsaugos organų atstovai kovoje su ginkluotais nacionalistais negailėjo jėgų, sveikatos ir netgi savo gyvybės. Milicininkų kova su kontrrevoliucija tapo aktyvesnė, juos įjungus į Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos sistemą“. „Nors 1948 metų pradžioje ginkluotam nacionalistiniam pogrindžiui ir buvo suduotas rimtas smūgis, tačiau antitarybinės grupės tęsė savo antiliaudišką veiklą, kuri ypač suaktyvėjo pradėjus kurti kolchozus“. „1944 metų vasarą įkurti naikintojų batalionai nuo rudens pradėjo vadintis liaudies gynėjų būriais. Pagrindinis jų tikslas – savalaikis aktyvių antitarybinių veiksmų, kuriuos vykdė priešiški elementai, užkirtimas“. „Pereinamasis periodas nuo kapitalizmo į socializmą, Lietuvoje prasidėjęs 1940 metais, pasibaigė 1951 metais. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, vykusioje 1951 metų gruodžio 25-26 dienomis, pakeitus ir papildžius 1940 metų Lietuvos TSR Konstitucijos 4-10 straipsnius, respublikoje įtvirtinta socializmo(suprask okupanto pergalė) pergalė“. Ir nieko - Antrajai Lietuvos Respublikai tinka. Aleksandro Sacharuko ir Lino Karaliaus pražangos atrodo menkavertės ir nevertos dėmesio, bet, deja, Vakaruose išmankštintas dekanas mano atvirkščiai. Sutinku, kad Sacharukas ir Karalius neverti mandato, kaip ir kiti LR Seimo klounai ir demagogai, neosovietai. Su tokiais teisininkais neįmanomas pasitikėjimas teismine valdžia ir pamiršta, kad teismai vykdo teisingumą ir tik vykdydami teisingumą, o ne oligarchinį teisėtumą, jie priima lemiamus spendimus teisminiuose ginčuose – teismuose. O jei teismai nustoja vykdyti teisingumą – keičiami kitais teisėjais, kurie vykdys ne oligarchijos interesus atstovaujančių teisėjų valią ir interesus, bet visos tautos, o ne atskirų klanų ir klanelių interesus – susikompromitavusios valdančiosios politinės – ekonominės klasės interesus. Teismai nėra aukščiausioji Lietuvos Respublikos valdžia, o atstovaujamosios valdžios pasamdyti teisingumui vykdyti. Kaip šitas neosovietas išdrįsta kaltinti Lietuvos laisvės kovotoją Algirdą Petrusevičių dėl KGB rezervistų ar jų pakalikų išprovokuoto triuko, kad lietuviškojo ginklo talentingas kūrėjas padarė didelį nusikaltimą prekiaudamas ginklais, kai tuo tarpu daug teisėjų ir draugė Birmontienė ištikimai tarnavo priešui – Lietuvą okupavusiai ir aneksavusiai šaliai. Šito Nekrošius nei matyti, nei girdėti nenori. Nežino, kad be teisminės valios dar yra politinė valia ir kur kas svarbesnė tautos valia ir jos interesai, o ne neosovietinio elito interesai, kurie jau seniai tapo aukščiau visko. Tėvynės išdavimas pagal 1938 metų Konstituciją, o dabartinė yra jos tęstinumas, nėra tinklo užmetimas ežere ar dėl skurdo ar ligos nelaimėlio važiavimas viešuoju transportu be bilieto, kurio padaryta žala menkavertė ir ne milijoninė, ne milijardinė, kurią daro valdančioji politinė - ekonominė korumpuota klasė, kurios viršenybę ir privilegiją dabar "docentas"(daug bėdų turime per šituos docentus, kurie su neosovietiniais specialistais sudrapalino Lietuvą) bando ginti, nematydamas kitų visuomenės sluoksnių ir klasių. Pasakymas, „kad mūsų politikai dar ir šiais laikais neretai jaučiasi kaip tarybinių laikų partijos sekretoriai, galintys viską išspręsti“ neatlaiko jokios kritikos, nes pats nebūtum tuo kuo šiandien esi, jei ne tas prakeiktas LKP CK ir Lietuvos aneksija. A. Petrusevičiaus byla buvo akivaizdus paniekos išreiškimas kitokios Lietuvos kūrėjams – ne nomenklatūrinės, ne neosovietinės, o laisvos, darnios, klestinčios, visiems piliečiams savos, o ne svetimos. Begėdiškai tai įvardina kaip politikų badymą veikti teismų sprendimus. Šmaikštuolis Nekrošius pamiršta, kad Vakaruose teismai yra ne tik kad nepriklausomi, bet ir priversti vykdyti teisingumą šalyse, kurios nebuvo Sovietų Rusijos okupuotos, aneksuotos ir tremtos į Sibirą, uždarytos Gulage. Piktas šmaikštuolis dekanas apsimeta nežinąs masinių protesto akcijų ir demonstracijų, studentiškų revoliucijų Vakaruose. Tyčia apsimeta to nežinąs, nors pats tai mokslan buvo išleistas būtent Vakaruosna. Apsimeta nežinąs, kiek daug žmonių dirbą už minimumą, iš kurio negalima pragyventi, kiek žmonių gyvena be pragyvenimo šaltinio, vadinasi, gyvena nelaisvėje ir visiškame beteisiškume – tamsoje ir pažeminime, kur neveikia jokia Konstitucija, nei 1938 metų, nei dabartinė, o tik neosovietinės „Brazauskas House“ oligarchijos valia. Vaidina žioplą mokslininką, apsimetęs, kad nežino Europos istorijos, jos istorinės evoliucijos, kvailai aiškindamas, kad „teismo sprendimą galima skųsti tik aukštesnės instancijos teismui“ ir kito kelio nėra. Apsimeta, kad net vidurinės mokyklos nėra baigęs ir nežino, kiek daug kraujo pralieta ir aukų sudėta už dabartinę Europą, už jos žmonių laisvę, lygybę, brolybę ir žmogaus teises bei laisves, kiek revoliucijų praūžta, kai teisė išsigimdavo ir virsdavo tik stipriojo teise ir valia. Vaikiškai aiškina, kad „Teisybių gali būti labai daug, ypač tokiose sudėtingose situacijose. Drąsiaus Kedžio sesuo turi vieną teisybę, prokurorai – kitą, mergaitės mama – trečią. Visuomenėje turime susitarti, kas gi sako, kas yra teisus. Jeigu mes stovėsime vienas prieš kitą kaip ožiai ir sakysime: čia mano teisybė, čia ne mano teisybė, pateksime į visišką chaosą“. Mes jau patekome į chaosą per dabartinius teismus ir jų neišliustruotus, ne desovietizuotus, ne dekagėbizuotus teisėjus ir apskritai per ydingą dabartinę teisinę sistemą. Tokios neatsakingos kalbos veda tik į destrukciją ir į dezintegraciją – visų karą su visais, į Pabaisko mūšį, į Vakarų teisinės sistemos susidūrimą su Rytų teisinės sistema čia, Lietuvoje. Ir nėra ko džiaugtis, kad Kedžių byloje padėtas taškas, kad „praėjusią savaitę teismas galų gale padėjo tašką vienu klausimu, patinka tai kam nors ar nepatinka. Teisybių gali būti labai daug, ypač tokiose sudėtingose situacijose“, nes negali būti nei daug tiesų, nei teisybių, žinoma, „Lietuvos komjaunimo ryte(Liet.rytas)“ gali būti, be abejo. Jie gi dabar tampa jaunaisiais kapitalbolševikas. „Lietuvos komsomolkė“, uzurpavusi viešėją informacinę jaunimo erdvę gali sau leisti tokius pokštus, kad tik pamiršus praeitį kuriama ateitis, bet gyvenime, evoliucijoje šitaip gi nebūna – tik laikinai Lietuvoje. Jo teiginys, kad, jei „nepatiko sprendimas – skųsk aukštesnės instancijos teismui. Tačiau kokiais dar būdais visuomenė gali kontroliuoti teismus, jeigu jais nepasitiki“ nevertas dėmesio, nes juos sieja vieninga praeitis ir priklausymas SSKP, kuri buvo labai jau nevykusiai Lietuvoje paleista ir perregistruota į LDDP, vėliau į LSDP arba išstota be atsisakymo praeities ryšių ir privilegijų, pirmenybių ir kitokių, su Komunistų partija susietų, dalykų. Kalbėdamas apie „vadinamąjį“ tarėjų institutą, pabrėžė savo išskirtinumą, kad, „jeigu tam tikros srities byloje dalyvaujantys visuomenės atstovai būtų tos srities specialistai“ pasielgė nelogiškai, nes savo instituciją iškelia aukščiau kitų ir suabsoliutina. Teisininkai nėra pranašesni už kitų profesijų ir specialybių žmones, o kai kur labai stipriai ir atsilieka ir teisė nėra mokslų mokslas. Ne paneigia šališkumo pagal specialybę principo galiojimą, o tik patvirtina. Teisė turi būti suprantama visiems žmonėms, o ne tik teisininkų gildijai. Teisininkai užsimiršta, kad jie yra kitų specialybių atstovų samdomi per rinktus savo atstovus parlamente teisingumui vykdyti, o ne būti amžinai viršesniems ir privilegijuotiems. Žmonių galvojimo ir pasitikėjimo buvusią Komunistų partija ir jų dabartine pamaina, jų giminaičiais per naktį nepakeisi, kai rinkos ekonomiką, nors ir jos nepakeisi taip greitai. Juk šita partija XX amžiuje pražudė apie 150 milijonų gyvybių. Tai nėra juokai, o labai rimta. Tik „po blatu“ perrašę pavadinimą Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijoje iš LKP į LDDP per naktį nepasikeisi. Ir tikrai, aukštais kompartijos ir KGB veikėjais, teisėjais ir prokurorais kvailiai netampa, ten ėjo aukso medalininkai, mokslo pirmūnai ir patikimi, atsidavę sistemai, okupacijai ir aneksijai žmonės, ištikimi Stalino, vėliau Brežnevo Rusijai žmonės, o dabar – Nesovietinei Oligarchijai, Kapitalbolševizmui. Todėl eiliniai, dori ir sąžiningi žmonės negali pasitikėti tokiomis teisėsaugos institucijomis, kad jos sąžiningai galėtų dirbti pagal Pirmosios ir Antrosios Respublikos Konstitucijas. Galima sutikti, kad apačios nėra geresnės už viršūnėles, kad ir teisminė valdžia negali būti kitokia nei pati visuomenė yra, bet dabar pati visuomenė, susidūrusi su valstybine pedofilija bando atsikvošėti ir išgyvena lūžio momentą. Tiek Seimas, tiek jo rinkėjai yra abu labu tokie, bet gi labai daug žmonių nebedalyvauja rinkimuose, nes jie panašėja į Brežnevo epochos rinkimus. Tie žmonės pradeda burtis ir bando save apginti nuo antiteisės ir antivisuomenės – nuo Neosovietijos. Mielai galime su Nekrošiumi pažiūrėti ir į istoriją, kai 1529 metais Vakaruose mokęsi lenkakalbiai bajorų vaikai, paruošę pirmąjį Lietuvos statutą, kuriam visuomenė tikrai buvo nepasiruošusi. Bet per kokius 20 metų jis taip timptelėjo visą tautą už ausų į viršų, kaip mano dekanas, kad mes pradėjome gyventi naujame lygmenyje ir nutautėjome, nulietuvėjome, pradedant Žalgirio mūšiu – praradome lietuviškas šaknis ir sulenkėjome, surusėjome ir mažai sueuropėjome. Europa nėra Lenkija ar Rusija. Europa visgi pirma yra mums Italija, Prancūzija, Vokietija, pagaliau, Britanija. Mūsų pakrypimas, nors ir iš bėdos, ir dėl vidinių rietenų ir silpnybių Lenkijos pusėn buvo anuomet neišvengiamas, bet visgi turėjo būti ne visam laikui – ne galutiniam Lietuvos praradimui, kaip to siekė Lenkijos bajorai, kuriems antrino mūsiškiai, nutolę nuo valstietijos. Dekanas pamiršta, kad nei XVIII a. pabaigoje ir XIX a. išvakarėse nelietuviškam LDK politiniam elitui ne kažin ką bereiškė Lietuvos statutai, lyginant su gražuolės imperatorės Katrės Antrosios šiltu guoliu ir dar geresniu seksiukų ir privilegijomis, kurias Katrė pažadėjo palikti didikams ir bajorijai. Ne kažin ką reiškė ir atitolusiai nuo tautos visumos Kauno Lietuvos ponijai 1938 metų Konstitucija Paskutinio posėdžio metu 1940m. birželio 14 dienos naktį. Taip ir dabar elitui nelabai rūpi tautos visuma, o tik valdančioji verslo ir politikos klasė. Priminsiu, kad anuomet, kai Napoleonas, įžengęs į Lietuvą valstiečiams pareiškė, kad atvyko jiems suteikti laisvės, labai tam pasipriešino bajorija, tvirtai stojusi ginti prieš Napoleoną senąją tvarką – baudžiavinę valstiečių, lietuvių, priklausomybę ir apskritai lietuvių priklausomybę lenkiškai kultūrai. Bajorai kaip įmanydami trukdė suteikti valstiečiams, lietuviams, laisvę lygiai taip pat, kaip dabar elgiasi neosovietinis elitas, dantimis ir nagais įsikabinęs į savo pačių suformuotą nekokį teismą. Vakarų teisinė tradicija nėra tokia svarbi elitui, kaip svarbus Talmudas žydų teisinei kultūrai, tai ne minimumo Lietuvai mažai ką reiškia. Todėl vargu, ar kas nors drįstų įrodinėti, kad šiandien Vakarų teisė, Lietuvos Konstitucija ir tikroji istorija yra stiprioji mūsų VU Teisės ir Istorijos fakultetų sritis. Šiandien nieks nebepaneigs, išskyrus neosovietus, vietoj proletariato ganymo pradėjusius ganyti kapitalą, kad Nekrošiaus paaukštinta Žečpospolita buvo bajorų(kilmingųjų) ir žydų rojus, miestelėnų skaistykla ir valstiečių, vadinasi, lietuvių pragaru.  Lietuvių bajorai nuo maždaug 1386 metų iki pat 1569 metų pamažu perėmė Lenkijos įstatymus, papročius ir kalbą – išsigynė lietuvybės, lietuvių kalbos. Šiandien dabartinė Antroji Lietuvos Respublika po liūdnai pagarsėjusių 1992 metų Seimo rinkimų daugumos žmonių savarankiška ir laisva valia laisvuose, demokratiniuose rinkimuose pasirinkusi Centro Komitetą pavertė Lietuvą Neosovietinės nomenklatūros rojumi ir eilinių, niekaip dar nedegraduojančių, piliečių pragaru, pavertė Lietuvą pamote savo eiliniams vaikams, pavertė ją svetima, tik nežinia, kuriam laikui.  Dabar teisėjų luomas ir valdžia, kaip anuomet Žečpospolita, irgi nutolo nuo eilinių žmonių vargų ir nelaimių, o susitapatino su Neosovietija, Neosovietine Oligarchija. Dvelkia demagogija teiginys, kad dekanas įžvelgia didelę mūsų politikų problemą, kad jie kartais nedrįsta stoti įstatymo pusėn ir prisimina Kėdainių teismo sprendimą dėl D.Kedžio dukros perdavimo motinai Laimutei Stankūnaitei, kai Garliavoje susirinkę žmonės neleido antstoliui vykdyti nutarties. Tai laiko visiškai absurdiška situacija. Tie žmonės pasielgė geriau nei žlungančios Pirmosios Respublikos elitas, valdančioji politinė  - ekonominė klasė, nusprendusi be mūšio perduoti šalį priešui, Rusijai, leisti okupuoti ir vėliau aneksuoti. Visi prezidento A.Smetonos parinkti politikai ir ministeriai, tautai ir valstybei, o ir Prezidentui, sunkią valandą, pirmieji jį išdavė, o tauta klausė dantis sukandusi nieko nedarydama ir tik vėliau, po milžiniškų netekčių, atsitokėjusi stojo į mūšį, stojo į partizaninio pasipriešinimo kelią. Lietuvos padėties nėr ko lyginti su dabartiniais protestais Prancūzijoje ir kietakakčiu jų prezidentu, kai neaiški krizės baigtis. Petro Gražulio ir Kazimiero Uokos išdaigos yra šnipštas, su tuo kas vyksta aplink. Beje, jie yra piliečiai ir turi teisę protestuoti prieš įsisiautėjantį politinį korektiškumą ir markuzizmą ar fridmanizmą, kuriems meldžiasi mūsų Vyriausybė, mūsų elitas, o liberalai net iš proto kraustosi. Jei visiems pareigūnų reikalavimams, ypač nelogiškiems ir neteisėtiems, nehumaniškiems visada paklusi – taip lengvai gali ateityje ir kartuvių užsitarnauti.
Pagrindinė ir opiausia dabartinės Lietuvos problema šiandien tampa Vilniaus universiteto Teisės fakultetas, teisininkų klanas, šališkai ginantys ir atstovaujantys Neosovietinės Oligarchijos("Brazauskas House") interesus, stabdantys mūsų europėjimą - mūsų progresą.

Juk ne šiaip sau „ant durniaus“ buvę ir esami Antrosios Lietuvos konstitucinę - oligarchinę doktriną kūrę KT teisėjai savo daktarines disertacijas parašė ir apgynė Maskvos M.Lomonosovo universitete. Tokios imperinės, sovietinės, okupacinės, vadinasi, neteisėtos, disertacijos ir mokslai, kaip dažnai būna, neturi nieko bendra su demokratine santvarka ir jų konstitucijomis, su Vakarų tradicija, bet dažnai prasilenkia ir su elementaria logika, padorumu, patikimumu ir apskritai su teise. Visi jų darbai parašyti "TSKP spindulių šviesoje". Patriotiškai ir europietiškai nusiteikusiems Lietuvos piliečiams nesuvokiama, kaip Lietuvos mokslo taryba (LMT) yra nostrifikavusi Vilniaus universiteto profesoriaus E.Kūrio disertaciją. "TSKP mano, kad dabartiniame etape strateginė politinės sistemos vystymosi linija susideda iš tarybinės demokratijos tobulinimo, vis didesnės tarybinės savivaldos įgyvendinimo, aktyvaus ir realaus darbo liaudies, darbo kolektyvų dalyvavimo visuomeninių klausimų sprendime",  kur remdamasis Komunistų partijos XXVII suvažiavimo nutarimais dėsto dabartinis teisės mokslų daktaras E.Kūris disertacijoje "Teisėdaros proceso demokratizavimas kaip tarybinės liaudies socialistinės savivaldos tobulinimo veiksnys", kurią vėlyvais 1988 metais, kai jau buvo įsivažiavusi Michailo Gorbačiovo "perestroika" ir atleisti visi komunistinės dogmatikos varžtai, susilpnintas okupacinis režimas Lietuvoje, apsigynė Maskvos M.Lomonosovo valstybiniame universitete. Genialusis E.Kūris, atsispyręs nuo Karl‘o Marx‘o, Friederich‘o Engels‘o ir Vladimir‘o Lenino fundamentaliųjų kūrinių, įrodo, kad tikroji savivalda įmanoma ne tik prie nugalėjusio komunizmo ir socializmo, sunykus valstybei ir perėjus prie komunistinės visuomeninės savivaldos ir tuo etapu, kai tarybinė liaudis dar tik buvo pakeliui į šviesią komunistinę rytdieną. Visa tai yra ne kas kita kaip Tėvynės išdavystė – uolus tarnavimas okupantui. Tokios disertacijos autorius savo tyrimus gi grindė ne vien marksizmo - leninizmo klasikais, bet ir vadovavosi tais tyrimų rezultatais, kuriuos kiek anksčiau buvo pats pateikęs per respublikinę mokslinę konferenciją "Aktualūs valstybės statybos ir teisės klausimai TSKP XXVII suvažiavimo šviesoje". Pats E.Kūris yra tvirtinęs, kad maskviškį universitetą rinkosi dėl vienos paprastos priežasties - Lietuvoje nebuvo galimybių gintis teisės srities disertacijų. Tokia teorija praktikoje nepravertė, kad  "Tinkamos tvarkos įvedimas ten, kur jos trūksta - gamyboje, valstybiniame ir visuomeniniame gyvenime, - yra didelis rezervas mūsų visuomenės vystymuisi. Padėjus tašką tokiems reiškiniams kaip neatsakingumas darbe, socialistinės nuosavybės švaistymas, formaliai - biurokratinis požiūris į darbą ir žmones, mes užtikrinsime daug spartesnį valstybės ėjimą į priekį"(supraskite į pasaulio nukariavimą), - disertacijoje "Baudžiamoji teisinė kova su aplaidumu" ("s chalatnostju", yra nelengvai verčiamas okupantų sovietinis terminas) primena kitas ne mažiau garsus sovietas – neosovietas 1982 metų M.Lomonosovo universiteto doktorantas Jonas Prapiestis, KT dirbęs nuo 1996 iki 2005 metų, vėliau - Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas. Šis teisės mokslų daktaras savo teorines išvadas grindžia ne tik marksizmo klasikais, bet ir gyvosiomis ano meto legendomis ir pačiu pačiausiu - TSKP generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo, kuris buvo itin produktyvus rašytojas, raštais bei sovietinio oficiozo "Pravda" vedamaisiais, „Mažaja žeme“ ir „Plėšiniais“. Vien pasiremiant J.Prapiesčio pasiremta oficialia statistika apie vis dar pasitaikančių socialistinės nuosavybės grobstymus(pavyzdžiui, kasmet nežinia kur dingdavo 10 mln. tonų anglių, 12 mln. tonų cemento ir kitų sovietinių gėrybių, padarė išvadą, kad vadovaujančių kadrų atsainumas ir aplaidumas yra dažniausiai pasitaikanti neūkiškumo forma. Dėl to trikdomas nacionalinio turto kaupimas, Tarybinės tėvynės galių stiprinimas ir, be abejo, tarybinės liaudies gerovės augimas, atimamas pasitikėjimas ir motyvacija sąžiningu darbu. Toliau šaunuolis dar įdomiau postringauja ir, atrodytų, pagrįstai piktinasi, kad dažni atsakingų asmenų, kurie yra kalti dėl to, jog neatlieka pareigų, nebaudžiamumo atvejai. O ir tie aukštas pareigas einantys pareigūnai, kurie būna nubausti, dažniausiai atsiperka "nepagrįstai švelniomis atsakomybės formomis".

     Bet, piliečiai, atsikvošėkite, juk šitokia mūsų teisininkų maskvietiška teorinė patirtis yra bevertė, neverta dėmesio, o dar ir baudžiama turėtų gi būti, ir niekam tikusi atkurtos Lietuvos valstybės laikais, kai jis dirbo teisingumo ministru, o koncernas EBSW parceliavo Lietuvos įmones ir žmonių sukauptus bei investuotus pinigus. 1992-1996 metais tuometė LDDP prichvatizacinė Vyriausybė, kurioje vienas iš ministrų buvo gi pats J.Prapiestis, vadovavo Teisingumo ministerijai ir perdavė į EBSW rankas Valstybinį komercinį banką ir teikė koncernui dosnias paskolas su valstybės garantija. Būtent dėl šios Vyriausybės globotos verslo grupuotės veiksmų piliečiai ir valstybė prarado daugiau kaip 2 mlrd. litų - tuo metu tai sudarė pusę metinio Lietuvos biudžeto. Atsakomybės jokios.  Aišku, pats lomonosovininkas J.Prapiestis su tokiu vertinimu kategoriškai nesutinka. Temą jis esą pasirinkęs, nes prasidėjusi M.Gorbačiovo pertvarka leido drąsiau kalbėti prieš tuometę valdžią. Tiesa, bent jau oficialiai vadinamoji pertvarka Sovietų Sąjungoje pradėta vykdyti 1985 metais, kai M.Gorbačiovas tapo Komunistų partijos generaliniu sekretoriumi, o J.Prapiestis disertaciją apsigynė dar 1982-aisiais. Taigi sąsajos su EBSW, J.Prapiesčio teigimu, yra visiškai netinkamos. Demagogiškai teisinasi, kad įspėjęs apie nevaržomą kapitalizmo šėlsmą Lietuvoje, jis būtų buvęs laikomas senų pažiūrų. Antra vertus, jo vadovaujama Teisingumo ministerija buvo įspėjusi apie netinkamus bankų privatizavimo būdus, tačiau niekas į tai nekreipęs dėmesio.

Kitas didysis kovotojas su spekuliantais yra irgi KT teisėjas Armanas Abramavičius, į KT atėjęs iš prezidento Valdo Adamkaus patarėjų teisės klausimais, kuris tik 1991 metais, taigi jau nepriklausomos Lietuvos laikais, taip pat baigė aspirantūrą Maskvos M.Lomonosovo universitete ir apgynė daktaro disertaciją "Baudžiamoji atsakomybė už vertimąsi uždraustomis individualios darbinės veiklos rūšimis". Jaunimui tai turėtų tokia disertacijos tema būti visiškai nesuvokiama, bet tos "uždraustos individualios darbinės veiklos rūšys" yra ne kas kita, o vadinamoji spekuliacija. Už pigiau pirktą ir brangiau parduotą daiktą - už tai, kas šiandien vadinama verslu, - sovietinė valdžia gi negailestingai bausdavo. "Šio darbo naujovė ir vertė yra ta, kad disertantas į uždraustas veiklos rūšis žvelgė iš besikeičiančių ekonominių santykių pozicijos. Be to, pirmą kartą baudžiamosios teisės moksle nagrinėjami faktoriai, leidžiantys pagrįsti kai kurių veiklos rūšių draudimą", - rašoma disertacijos recenzijoje. Kovotojas su spekuliantais daktaras atskleidė sąvokos "stambiu mastu" (tikriausiai grobstymo) subtilumus ir pateikė teorinius siūlymus, kurie leistų dekriminalizuoti kai kurią individualią komercinę veiklą. Juk jau buvo ne Gorbio "perestrojkos" ir net ne Sąjūdžio laikai, o buvo Lietuvos nepriklausomybės laikas.

     Kitas tos pačios mokyklos mokslinčius ir LR KT pirmininkas Kęstutis Lapinskas dar 1966 metais toje pačioje mokslo įstaigoje apsigynė disertaciją "Gamybiniai susivienijimai pramonės valdymo sistemoje".  O KT teisėjo Zenono Namavičiaus tame pačiame M.Lomonosovo universitete apsiginta disertacija "Joachimo Lelevelio politinė teorija" (1973 m.) – turėtų būti gan įdomi, lyginant su sovietiškai ir gamybiškai-ideologiškais "lietuviškais" mokslais.

Keista ta Mūsų Lietuva ir sunkiai neišgėrus suvokiama jos per okupacijas ir aneksijas prarasta siela. Kita vertus, nėr ko geresnio tikėtis, kai visuotinai pasaulyje žinoma, jog net lenkų „Solidarumą“, jo veiklą kontroliavo Maskvos agentai, tai Lietuvos „Perestrojkos“ sąjūdį jie negalėjo nekontroliuoti, todėl ir nerandame sau vietos Tėvynėje, blaškomės kaip benamiai šunys po Tėvynę ir pasaulį, kovojame su viens kitu, niekiname, žeminame viens kitą ir engiame, išnaudojame be reikalo ir be prasmės. Anksčiau gi pagrindine Rusijos sėkmė buvo Lietuvos - Lenkijos valstybės žlugimas – sine qua nori, tai dabar jiems užvaldyti teismų luomą jokių sunkumų gi nesudarė, kai visi ir taip Maskvai ir jos tradicijoms savi. Kai jiems pavesta Proletariato diktatūrą pakeisti Prichvatizuoto kapitalo diktatūra. Dabartinis buvusių sovietinių teisėjų "nostrifikavimas - ne tuščias politkorektikos reikalas, ne absoliuti nesąmonė, pateisinanti dvigubus Niurnbergo proceso principus, o iš anksto Maskvoje suplanuota politika - visos disertcijos pripažintos galiojančiomis. Išskyrus vieną kitą atvejį, skykim, kaip politkorektikos demagogo ir propagandisto, neosovietinės politikos apžvalgininko Lauro Bielinio, kuris ankstesnę disertaciją tyčia paslėpė, o parašė naują. Jaunimas turėtų nesuprasti, kaip tokie anų laikų Tėvynei išdavikiški kolaborantai su prorusišku, okupaciniu anų laikų mąstymu ir elgesiu gali mums aiškinti europinę Konstituciją ir versti laikytis oligarchijos įstatymų. Juk priesaika okupantui ir okupacinis, sovietinis supratimas gi niekur negali savaime dingti. Juk anksčiau buvo tarnaujama okupantui ir jo vienintelei vadovaujančiajai SSKP ir jos CK, Politbiurui, o dabar gi tokios vienintelės vadovaujančios partijos lyg ir nėra nėra, ponai, bet yra praeities įsipareigojimai ir priesaikos okupantui, tai kaip čia dabar išeina? Kodėl jie kalba apie doram piliečiui nesupranamą kažkokią įstatymo viršenybę, kai jie neturi tam moralinės teisės, politinės jokios teisės, išskyrus tarnavimą sau ir klanui, organizacijai, kurios dėka sėdi ten, kur sėdi? Tai juk nedovanotina, tai regresas ir baisus nuopuolis.
Kokią teisinę valstybę kas gali sukurti ir su kuo be normalios sovietinės socialistinės teisės  diplomų nostrifikacijos ar anuliacijos, kaip ir be desovietizacijos, be rimtos deokupacijos ar liustracijos proceso? Todėl ir bėgam iš tokios mums nemielos Tėvynės kas kaip galim. Demoralizuojamės ir kriminalizuojamės. Dabar dar neosovietai ir kolaborantai ir pilietybę atima. Skirtumas tarp elektrikų, kiemsargių, Maksimos kasininkių tik toks, kad vieni išdavė Tėvynę rašydami okupanto teisės mokslų darbus,  liaupsindami vergiją, išdavystę, totalitarizmą, SSKP, būsimą pasaulio užvaldymą, nukariavimą, o kiti rinkimuose pasirinko vėl tą patį SSKP CK vietinį padalinį „Brazauskas House“, žinodami, jog niekas nebaus už tokias išdavikiškas ir niekingas disertacijas ir gielesnę krizę, skurdą ir beteisiškumą nubausti. Ir viršūnėlės ir šaknelės, ir apačios buvo tiesiog konformistai, už kuriuos moka savo ateitimi dori piliečiai ir paprasti vargdieniai. Buvę sovietiniai teisėjai negali suprasti, kad jie yra tik žmonės, o ne antžmogiai, ne antstatas ir ne Dievai. Doras, sąžiningas ir kompetentingas Demokratijos, Respublikos teisininkas turėtų sugebėti prisipažinti, kai padaromos klaidos ir jos ištaisomos. Užtenka vien susižinoti tokių absurdiškų, išdavikiškų, antilietuviškų disertacijų temą, jų turinio nebereikia ir skaityti ar daryti analizę,  vertinimus, kai tai neturi nieko bendro su demokratija, su Vakarų teise, su normalia konstitucine teise. Visi gi dar pamename, kad Sovietų Rusijos, pavadintos Sovietų Sąjunga, teisininkai buvo rengiami totalitarinės valdžios sprendimams vykdyti ir rengti nulėpausius naujoms ekspansijos, SSKP valiai pateisinti ir vykdyti, todėl neverta tikėti jų nuoširdumu, atsidavimu Lietuvos tautai ir demokratijai. Jiems gi buvo dėstomi nežmoniški, antidemokratiški, ekspansionistiški teisės principai, o dabar jie mus teisia, engia, išnaudoja ir korumpuojasi. Jie yra netinkami Nūdienos Lietuvos Respublikos pareigoms. Jų buvusių disertacijų temos yra absurdiškos ir nusikalstamos, išdavikiškos. Ir apskritai, formalus išsilavinimas, įgytas pas tokius dėstytojus, yra ne labai jau ir koks. Tai tik dalis teisėjo kompetentincijos, kai itin svarbu teisėjo sąžiningumas, meilė Tėvynei, jos žmonėms, patyrimas, universalesnė asmenybė, platus požiūris, supratimas, atvirumas, nešališkumas, sveikas protas, sugebėjimas ir noras būti kartu su tauta, o ne atskirai nuo jos. O dabar labiau panašu, kad tarnaujama tik oligarchijai, tik stipresniems, tik turtingesniems, tik „Brazauskas House“ interesams. Maskvos M.Lomonosovo universitete mokėsi patikimi ir atsidavę sovietijai sovietinio elito vaikai, okupacinio režimo administracijos vaikai , sovietinės - totalitarinės nomenklatūros atžalos. Kaip ne kartą rašė nepriklausoma nuo Neosovietijos spauda, kad 1992-1993 metais Lietuvoje vyko masinė disertacijų, diplomų, apsigintų už nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos valstybės ribų, nostrifikacija. Buvo pripažinta apie 10 - 12 tūkst. įvairius mokslo laipsnius suteikiančių buvusios Sovietų Sąjungos universitetų diplomų. Demagogiškai paaiškinant, kad jie turėjo atitikti pagrindinis reikalavimas, kad disertacijos atitiktų reikalavimus, keliamus daktaro laipsniui. Nenostrifikuoti tik tokie darbai, kurie nepagrįsti mokslinio tyrimo metodais, taip pat tie, kurie buvo skirti Lietuvos okupacijai pateisinti, komunistinei ideologijai ir praktikai pateisinti. Bet juk tai melas, kai yra nežinoma, kiek tokių "disertacijų" atmesta, nes, atseit, nefiksuota. Vien mokslinis T.Birmontienės darbas ko vertas ir kaip jis galėjo atitikti tuos keliamus reikalavimus ir pripažintas tinkamu ir "neteisinančiu komunistinės ideologijos ir praktikos". Juk tai baisi praraja ir pasityčiojimas iš kitų profesijų ir specializacijų žmonių. Argi tai pasiteisinimas, kad ,1968 metais Čekoslovakijos, sakykim, „demokratizaciją“ surežisavo pažangūs KGB elementai, pažangūs nusikaltėliai ir mokslo pirmūnai. Tą patį galima pasakyti ir apie M.Gorbačiovo „Glasnostj“ ir „Perestrojka“, ir pučą, apie jų paslaptis ir dviprasmybes, kurias suorganizavo tie patys šaunuoliai berniukai iš KGB ir prielipai prie jų Zuokulos Potiomkinai. Nejuokais atrodo, kad mūsų teisė suregzta Maskvoje. Kitaip gi nepaaiškinsi, kad ir Tomos (Tamaros) Birmontienės, kuri kaip mokslininkė į KT atėjo iš prezidento V.Adamkaus patarėjų teisės klausimais, po sėkmingai apgintos, sakyčiau, antivalstybinės disertacijos "Tarybinės milicijos sukūrimas Lietuvoje" jau „Perestrojkos“ Sąjūdžio laikais, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, kai, atrodė, kad tokiu antilietuviškų išpuolių jau nebeturėtų būti. Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus nematė jokių nusikaltimo tautai ten požymių, priimdamas į darbą, į atsakingą tarnybą Lietuvos Respublikai, o vėliau paskirdamas į KT. Jokiu problemų dėl šios disertacijos niekam prezidentūroje nekilo. Bet kyla dėl „Violetinės bangos“, bandančios apginti savo prigimtines teises – teisę į gyvybę. Kiek žinau, T. Birmontienės disertacija 2000 metais buvo nostrifikuota LMT. Ir net du kartus, o tai abai išimtinis atvejis Lietuvos mokslo istorijoje. Tai rodo galutinį LMT supuvimą ir nepagarbą Lietuvai, jos žmonėms. Teisės mokslų daktaro laipsnis suteiktas už disertaciją "Tarybinės milicijos sukūrimas Lietuvoje", valstybiniame Maskvos M.Lomonosovo universitete ir mūsuose buvo pripažinta kaip humanitarinių (istorijos srities) mokslų darbas, o kiek vėliau dar kartą peržiūrėta ir nostrifikuota į teisės mokslų darbą. Ar tai pilnai neatitinka Dugino ar kito Maskvos sunkiasvorio doktrinos reikalavimus laikinai prarastoms teritorijoms? Nereikia manyti, kad Maskva tokia kvaila ir nepaliko savęs laikinai prarastoje teritorijoje, nepaliko savęs teisėsaugoje ir spec. tarnybose. Reikia būti labai naiviam, neišmanyti pasaulio istorinio palikimo, nemokėti elementariai, logiškai - kritiškai mąstyti, kad būtų galima tuo patikėti. Ypač dabar, kai mes nežinome, kai masės nežino tikrosios "Perestrojkos" istorijos: The Truth, the Whole Truth about the Gains of the Neosoviet Lithuanian Nomenclature - The Real Price of "Perestrojka".